Apie rožes
Turbūt visi žino atsakymą į klausimą, kokia gėlė yra vadinama sodo karaliene. Žinoma, atsakymas paprastas, tai - rožė. Nors ši gėlė tikrai nepaprasta, tai - ypatingas, reprezentacinių vietų augalas. Jomis žmonės žavisi nuo senų laikų ir dar žavėsis ilgai. Jos niekada neprarado aktualumo, “neišėjo” iš mados. Turbūt tai vienas dažniausiai sutinkamų augalų visose meno srityse - literatūroje, dailėje, tapyboje ir kitose. Įspūdingi rožių sodai supdavo ir dabar tebesupa dvarus ir pilis. Taip yra dėl šių gėlių svaiginančio kvapo ir žiedų grožio. Per šimtmečius sukurta gausybė rožių veislių, niekas negali suskaičiuoti, kiek tiksliai. Prekyvietėse išdėlioti rožių sodinukai taip ir “kviečia” nepraeiti pro šalį, stabtelėti, pasigrožėti, pauostyti ir įsigyti. Rožes būtų galima apibendrintai išskirti į kelias grupes, kurias aptarsime toliau.
Rožių rūšys
Arbatinės hibridinės rožės (Hybrid Tea) - sukurtos arbatines rožes kryžminant su remontantinėmis. Tai vienos iš gražiausių ir puošniausių rožių. Jų žiedai tinkami skinti ir merkti į vazą. Iš remontantinių rožių jos paveldėjo stiprų krūmą ir gausius žiedus, o iš arbatinių - grožį ir malonų kvapą. Iš kitų rožių grupių išsiskiria puošniais, dideliais (10-14 cm skersmens), įvairiaspalviais, kvapniais žiedais, augančiais pavieniui arba po kelis žiedyne. Lapai dideli, gražūs, įvairių atspalvių. Krūmeliai 60-80 cm aukščio. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Pirmas žydėjimas gausus, antrasis (rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais) ne toks gausus. Pavienių žydinčių žiedų būna visą vasarą. Žiedą sudaro iki 100 žiedlapių. Lietuvoje auginamos arbatinės rožės dengiamos, nes jos yra vienos iš jautresnių aplinkos sąlygoms.
Floribundinės rožės (Floribunda) - išvestos sukryžminus poliantines su arbatinėmis hibridinėmis rožėmis. Floribundinės rožės iš poliantinių paveldėjo gausų ir be pertraukos žydėjimą, atsparumą ligoms ir šalčiams, iš arbatinių hibridinių - gražią žiedo formą, dydį ir kartais kvapą. Žiedai įvairių spalvų ir atspalvių, paprasti, pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai. Žiedo forma taip pat įvairi - nuo plokščio dubenėlio formos iki pailgos. Žiedo skersmuo - 4-8 cm. Žiedai sudaro žiedynus nuo 3 iki 25 ir daugiau. Floribundinės rožės pradeda žydėti birželio viduryje arba pabaigoje ir žydi iki vėlyvo rudens. Žydi ilgiau už arbatines hibridines rožes, tačiau ne visos veislės kvepia. Dėl savo ilgo ir nepertraukiamo žydėjimo bei didesnio atsparumo šalčiams ir ligoms, šios rožės labai mėgstamos želdynuose.
Stambiažiedės rožės (Grandiflora) - sukurtos sukryžminus arbatines hibridines su floribundinėmis. Gausiai žydi, dideli kerai kaip floribundinių rožių, žiedai gražūs ir kvapnūs kaip arbatinių hibridinių rožių. Atsparesnės šalčiams ir ligoms už arbatines hibridines rožes. Tinka tiek želdynams, tiek žiedams skinti.
Poliantinės rožės (Polyantha) - išvestos XIX a. pabaigoje kryžminant gausiažiedį erškėtį (Rosa multiflora Thunb. Ex Murray) su kinine rože (Rose chinensis Jacq). Vėliau šie erškėčiai buvo kryžminami su arbatinėmis ir arbatinėmis hibridinėmis rožėmis ir tai davė pradžią visai naujai sodinei rožių grupei. Šių rožių žiedai nedideli 3-4 cm skersmens, dažniausiai rožiniai ir raudoni bei balti. Sudaro gausiažiedžius žiedynus nuo 10 iki 100 ir daugiau. Vienas žiedas žydi 18-25 dienas. Krūmas žydi be pertraukos nuo birželio pabaigos iki vėlyvo rudens. Krūmai žemi, tankūs, kompaktiški. Atsparesnės žiemos šalčiams už arbatines hibridines, floribundines ir stambiažiedes rožes. Tinka želdynams.
Laipiojančios rožės (Rambler) - gautos sukryžminus laukinius erškėčius: kvapųjį (Rosa wichuraiana Crép.) ir gausiažiedį (Rosa multiflora Thunb. Ex Murray). Laipiojančios rožės užauga iki 2-5 m aukščio. Žiedai nedideli, 2-4 cm skersmens, pilnaviduriai ir tuščiaviduriai, dažniausiai rožiniai, raudoni, balti, kvepiantys arba bekvapiai, sudaro plokščius šluotelinius žiedynus. Žydi vieną kartą 20-60 dienų, birželio-liepos mėnesiais. Žydi antramečiai stiebai. Lapai nedideli, kieti, šiurkštūs. Žiemoja uždengtos. Tinka vertikaliajam želdinimui. Išskiriama stambiažiedžių laipiojančių rožių grupė didesniais kaip 4 cm skersmens žiedais. Jų žiedynai negausiažiedžiai, po 3-10 žiedų. Krūmai žemesni - 1,5-2,5 m aukščio. Plačiau auginamos pusiau laipiojančios rožės. Jos žydi visą vasarą, iki pat šalčių. Užauga 1,5-2 m aukščio.
Miniatiūrinės rožės (Miniatiure) - atrinktos iš kininių rožių Rosa Chinensis ‘Minima’. Į Europą atvežtos iš Kinijos. Panašios į kinines ir poliantines rožes, tačiau jos žemesnės ir skiriasi jų žiedai. Jie 1,5-2 cm skersmens, pavieniai arba sudaro žiedynus, įvarių atspalvių, dažnai kvepiantys, gražios formos. Žydi gausiai, beveik be perstojo. Krūmai 15-20 cm aukščio, yra laipiojančių formų. Auginamos želdynuose ir patalpose.
Parko rožės - tai dekoratyvios erškėčių genties rūšys ir jų hibridai. Krūmai užauga iki 1 - 2,5 m aukščio. Žiedai tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai ar pilnaviduriai, įvairių spalvų, sudaro žiedynus po 3-15 žiedų. Žydi vieną, du kartus per vasarą. Tai vienos iš atspariausių šalčiams rožių, jų nebūtina dengti.
Stiebinės rožės - tai nėra atskira rožių grupė. Į stiebą gali būti skiepijamos visų grupių ir daugumos veislių rožės. Skiepijamos atsparios lietui ir šalčiui. Jos auginamos medelio forma. Gali būti įvairaus aukščio. Gali būti auginamos grupėmis arba pavieniui, grunte arba vazonuose. Jos yra gana populiarios, nes tai puikus sodo akcentas, be to, labai patogu grožėtis žiedais, kurie yra akių lygyje. Vienintelis nepatogumas, kad žiemai jas reikia dengti ar kitaip apsaugoti nuo šalčių. Augančias vazonuose paprasčiausia artėjant šalčiams įnešti į vėsią patalpą ir kartais palaistyti, kad žemė visai neperdžiūtų.
Besidriekiančios rožės - jų pagrindinė savybė - pažeme besidriekiančios šakos, kurios gali būti net iki 2,5 m ilgio. Jų išvesta labai daug veislių, atsižvelgiant į tai, šakos gali augti labiau prigludusios prie žemės arba daugiau pakilusios, tarsi pusiau krūmeliai. Šios rūšies rožės žydi mažais, tuščiaviduriais, pusiau pilnaviduriais ar pilnaviduriais žiedais. Žydi pakartotinai. Labai atsparios šalčiui, ligoms ir aplinkos sąlygoms, todėl gali augti ten, kur kitų rūšių rožės neaugtų. Daugumos veislių nereikia dengti ir purkšti nuo grybinių ligų. Labai tinka didesniems plotams apželdinti, sodinti alpinariumuose, dera su akmenimis ir kitais augalais.
Kada ir kaip sodinti rožes?
Rožės geriausiai auga saulėtoje, nevėjuotoje, šiltoje vietoje, derlingoje dirvoje. Rožėms netinka pavėsingos, šaltos, vėjuotos, su arti žemės paviršiausiai esančiais gruntiniais vandenimis, vietos. Rožės nemėgsta kai šaknys ilgai mirksta vandenyje, todėl svarbu geras drenažas. Geriausia sodinti pietų, rytų ir vakarų pusėse, tačiau reikia žinoti, kad norint sulaukti gražių žiedų, rožės turi gauti nuo 6 iki 8 valandų tiesioginės saulės šviesos.
Rožes sodinti galima nuo pavasario (pasibaigus šalnoms) iki vėlyvo rudens (spalio, lapkričio mėnesių). Sodinimo darbus geriau planuoti vėsesnę ir debesuotą dieną.
Toje vietoje, kur bus sodinamos rožės, paruošiama dirva - ji perkasama (50-60 cm gylyje), iškasta žemė sumaišoma su kompostu ar perpuvusiu mėšlu, durpėmis. Rožės geriausiai augs derlingoje priemolio žemėje.
Kokiu atstumu viena nuo kito sodinti rožes? Arbatinės, hibridinės ir floribundinės sodinamos kas 40 cm, miniatiūrinės - kas 30 cm, parko ir stiebinės rožės - kas 1-1,5 m, laipiojančios - kas 1,5-2 m.
Rožių sodinukai parduodami dviejų rūšių - arba plikomis šaknimis arba vazonuose.
Sodinant sodinukus plikomis šaknimis, iškastoje duobėje supilamas nedidelis kauburėlis ant kurio laisvai paskleidžiamos šaknys, įbėrus į duobę šiek tiek žemėmių, sodinukas truputį pakeliamas į viršų, kad atlaisvintų užsilenkusios šaknelės. Sodinukus plikomis šaknimis rekomenduojama prieš sodinant pamirkyti vandenyje (nuo kelių valandų iki paros laiko). Tokie sodinukai dažniausiai parduodami anksti pavasarį ir juos įsigijus reikėtų nedelsti ir kuo greičiau pasodinti (galima sodinti iki kovo mėn.).
Sodinukus augusius vazonuose lengva ir greita pasodinti. Tokius galima sodinti bet kada nuo pavasario iki rudens.
Žemės mišiniu užpylus duobę iki pusės, įterpiamos ilgai tirpstančios kompleksinės trąšos. Gerai sulaistoma ir užpildoma duobė iki viršaus. Viršutinis žemės sluoksnis lengvai apspaudžiamas padarant tarsi “lėkštelę”, kad laistant vanduo neišbėgtų. Vėl gerai priliejama. Pasodinti sodinukai laistomi kiekvieną dieną kol prigyja.
Nesvarbu ar sodinukas plikomis šaknimis ar vazone, sodinama tokiame gylyje, kad kaklelis (skiepijimo vieta) būtų šiek tiek žemiau žemės paviršiaus (iki 5 cm).
Dirvos paruošimas ir tręšimas
Įspūdingam žydėjimui užtikrinti rožes būtina reguliariai tręšti, nes jos labai jautrios maisto medžiagų trūkumui. Augimo sezonu rekomenduojama kartą per mėnesį tręšti organinėmis trąšomis (kompostu, perpuvusiu mėšlu, pelenais, žuvų ar kaulų miltais). Organiniai dirvožemio priedai padeda išlaikyti gerą dirvos struktūrą, subalansuotą rūgštingumą (ph), sukuria palankią terpę mikroorganizmams. O tam, kad nepritrūktų azoto, fosforo, kalio ir kitų svarbių mikroelementų (boro, geležies, vario, mangano, cinko ir kt.), tręšiama kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis pagal gamintojo pateikiamas rekomendacijas. Šios trąšos gali būti granuliuotos, skirtos įterpti į dirvos paviršių, miltelių pavidalu ar skystos, maišomos su vandeniu ir juo laistoma. Organinės ir mineralinės trąšos papildo viena kitą.
Kaip prižiūrėti rožes?
Esminiai rožių priežiūros ypatumai:
- Reguliarus tręšimas.
- Reguliarus laistymas. Augimo periodu žemė neturi perdžiūti, ji turi būti palaikoma vos drėgna. Atsižvelgiant į orus, rožes reikėtų gerai palaistyti (vienam vidutiniam krūmui išpilkite apie 5 litrus vandens) kartą per savaitę. Karšti, sausi ir vėjuoti orai greitai išdžiovina dirvožemį. Laistymo būdas yra toks pat svarbus kaip ir dažnis. Kad rožės būtų sveikos, nedrėkinkite lapijos ir nepilkite į krūmo centrą, laistykite žemę aplink augalą. Naudokite kapiliarinio drėkinimo žarną, laistytuvą su ilgu snapeliu arba laistymo lazdelę, nukreiptą tiesiai į dirvą. Kaip ir visus augalus geriausia laistyti ryte arba vakare.
- Dirvos purenimas - viršutinis dirvos sluoksnis turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis - taip užtikrinama oro cirkuliacija ir geras vandens susigėrimas.
- Mulčiavimas - tai puikus būdas siekiant išvengti dažno ravėjimo, nes apsaugo nuo piktžolių, taip pat užtikrinti dirvos purumą, drėgmę ir šilumą. Mulčiuoti galima medžių žieve ar drožlėmis, durpėmis, kompostu, perpuvusiu mėšlu ar kitomis organinėmis medžiagomis. Nepatartina rožių mulčiuoti dekoratyviniais akmenukais ar skalda, nes šaknims gali pritrūkti oro dėl pernelyg susislėgusios žemės.
- Genėjimas. Rožes būtina genėti, nes tik genimos rožės auga sveikesnės, tankesnės ir gausiau žydi. Pagrindinis genėjimas atliekamas pavasarį. Pirmiausia pašalinamos nušalusios, pažeistos, plonos ir silpnos šakos. Toliau genint, svarbu žinoti ar rožė žydi vieną kartą per vasarą (gali žydėti silpniau pakartotinai) ar žydi nepertraukiamai iki šalnų. Vieną kartą žydinčios rožės žydi ant antramečių ir vėlesnių šakų, o nepertraukiamai žydinčios - ir ant jaunų ūglių. Tai reiškia, kad vieną kartą žydinčioms rožėms negalima šalinti pirmamečių ūglių, nes kitaip jos nežydės. Besidriekiančių, krūminių ir vijoklinių rožių genėti nereikia, šalinamos tik nušalusios, nesveikos ar perteklinės šakos. Genėjimui reikalingi du pagrindiniai įrankiai - aštrus ir patogus sekatorius ar sodo žirklės ir specialios prailgintos rožių priežiūrai skirtos pirštinės. Būtina šalinti peržydėjusius žiedus, nes taip paskatinamas gausesnis žydėjimas.
- Ligų ir kenkėjų prevencija. Geriausia rinktis kuo atsparesnes ligoms rožių veisles. Tačiau, anksčiau ar vėliau, vis tiek susiduriama su kenkėjais ir ligomis. Pavasarį rožes puola kenkėjai, o vasarą ir rudenį - gali apnikti ligos.
Dažniausios rožių ligos yra šios - tikroji miltligė, juodoji dėmėtligė, degligė, rūdys, rožių vytulys ir kt.
Prevencinės priemonės nuo ligų:
- nepertręšti azotinėmis trąšomis,
- nesodinti per arti viena kitos ir genėti užtikrinant oro cirkuliaciją,
- pavasarį ir rudenį žemę ir rožių krūmus purkšti vario sulfatu ar Bordo mišiniu,
- nelaistyti ant lapų ir į krūmo vidų,
- rudenį sugrėbti nukritusius lapus ir juos pašalinti,
- nugenėjus dezinfekuoti žaizdas ir įrankius,
- pastebėjus pirmuosius ligos simptomus naudoti fungicidus (specialūs cheminiai preparatai prieš grybines ligas).
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai - amarai, voratinklinės erkutės, tripsai, pjūkleliai, skydamariai ir kt. Jei pastebėjote kenkėjus ir jų dar nėra daug - pradžiai galima naudoti natūralias gamtines priemones (kalio muilas, įvairūs žolelių, česnakų antpilai ir ištraukos ir pan.), tačiau su didesniu kiekiu padės susidoroti tik specializuotose parduotuvėse parduodami insekticidai ir akaricidai (prieš erkutes).
- Paruošimas žiemai. Atsižvelgiant į veislės atsparumą šalčiams, kai kurias rožes žiemai reikia apdengti. Tačiau, to daryti nereikia skubėti, nes per anksti šiltai užklotos rožės gali susirgti. Šaltis iki -5 ℃ laipsnių rožėms nepavojingas. Taigi, rožės dengiamos tik jau gresiant rimtiems šalčiams (lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje). Prieš uždengiant, rožės patrumpinamos (besidriekiančių, vijoklinių ir parko rožių nebūtina trumpinti), apkaupiamos žemėmis ar užberiamos durpių sluoksniu, siekiant užkirsti kelią ligoms galima nuskinti lapus ir krūmus nupurkšti dezinfekciniu vario sulfato ar Boro mišiniu ir apdedamos eglių šakomis. Apdengimui galima naudoti ne tik eglių šakas, bet ir kitas medžiagas, pavyzdžiui, agrotekstilę, kartoną, džiuto maišus, svarbu, kad jos būtų natūralios ir laidžios orui. Aukštos ir stiebinės rožės kiek įmanoma prilenkiamos prie žemės, pritvirtinamos ir apdengiamos. Jei neįmanoma prilenkti, galima tvirtinti papildomas konstrukcijas, kurios leistų ant viršaus kloti apšildančiąją medžiagą. Kaip svarbu rožes tinkamai ir laiku apdengti, taip svarbu ir laiku nudengti. Per ilgai laikomos uždengtos rožės gali sušusti, supūti ar susirgti.
Kokie augalai dera su rožėmis?
Su rožėmis labiausiai dera… rožės. Taip, gražiausi rožynai sukuriami tarpusavyje derinant įvairių rūšių ir spalvų rožes.
Gražu kai rožynai įrėminami neaukštomis buksmedžių ar panašių tamsiai žalių visžalių augalų gyvatvorėmis.
Siekiant sukurti labiau natūralistinį vaizdą ir prailginti žiedų sezoną, rožes galima derinti su kitomis žydinčiomis daugiametėmis gėlėmis - melėsais, vilkdalgiais, žvaigždūnėmis, snapučiais, rusmenėmis, rasakilomis, lelijomis, guboja, pentstemonais, bijūnais, raganėmis, taip pat pavasarį žydinčiomis svogūninėmis gėlėmis (krokai, snieguolės, tulpės, česnakai, hiacintai, narcizai ir kt.). Puikūs rožių draugai ir kiti prieskoniniai ir aromatiniai augalai pasižymintys fitoncidinėmis savybėmis ir galintys apsaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tokie kaip šalavijai, katžolės, ramunės, levandos, raudonėliai, čiobreliai, serenčiai, petražolės, kraujažolės, tūbės, kurie ne tik apsaugos nuo ligų ir kenkėjų, bet ir savo žiedais privilios naudinguosius vabzdžius ir drugelius.
